Atspalviai

Pavargau matyt tas kvailas žinutes
Kurių negaliu iki dabar aš ištrint.
Aš noriu ištiest plačiai sparnus ir plačiai išskrist
Ir sustabdžius laiką, dalį jo iškirprt.

Daug kas sako, kad po audros ateis saulė.
Manyčiau tai mitas, jei galiu kalbėt apie meilę
Manyčiau, jog tik naivuolis gali taip sakyt
Kuris nė karto nekrito, nestojo ir vėl nesuklupo.

Manyčiau, jog kvaila apie tokius dalykus net kalbėt
Kai širdis apmiršta, o protas bando jai pagalbos ranką ištiest.
Ir kai protas bando tavo sažinę nuslėpt
Ir sunkiai, bet bando  tau neleist nuo visų  pabėgt

Pavargau žiūrėt į tuos depresuotus žmonių veidus
Kurie yra pilni nežinomybės ir totalios nevilties
Negaliu aš žiūrėt į tuos, kurie rodo tuos netikrus šypsnius
Kurie yra pilni liūdesio ir didžios nelaimės.

Daug kam atrodo gyvenimas gražus
Kuris turi daug spalvų, bet ne kiekvienam prieinamų
Kuris yra keistas ir kartu miglotas,
kai kiekvienas sprendimas privalo būti apgalvotas.

Juk gyvenime kaip sako visko būna
Bet jei jau taip visko buvo, kodėl man širdy niekas nepražuvo?
Kodėl mintys yra pilnos negatyvių minčių
Kurios bando sustabdyt tuos didžius tonus atspalvių pilkų?