Man nereik šokoladų, o švelnaus balsto tono.
Man reik optimizmo ir trupučio realizmo.
Nenoriu matyt to tavo pesimizmo.
Negaliu žiūrėt kaip žudai save,
Tu kartą pagalvojai bent apie mane?
Gal gana savo laiką skirti draugams?
Ir gal prisimink, kad tavęs reikia ir namams.
Man nereik tų šanel ar mochino,
nereik man tų brangių litrinių tekilų.
Nereik man tų tavo čiulpinukų
ar bjauraus skonio ledų ant pagaliuko.
Negaliu žiūrėt kai merki akį kitom
tom paprastom marozėm ar ledovom kekšėm pigiom.
Kurios turi silikoninius didelius papus
bet tikriausiai nieko neišmano apie valgį ir vaikus.
Man reik dėmesio, o ne brangių dovanų,
Man reik apkabinimo, o ne žodžių saldžių.
Deja tai mitas, kad mes mylim ausimis,
verčiau patylėk ir baik taip spoksot akimis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą