Kartais būna pagalvoju,o tu taip pat mąstai apie mane?
Prisimeni tą dieną kai netikėtai gatvėj susitikom?
Kai mūsų žvilgsniai susitiko, kai vienas kitą pamilom?
Prisimeni kai sakei, kad myli mane?
Kad kasdien rašysi ir galvosi apie mus?
O tu bent žinai kaip aš myliu Tave?
Ir žinai negalvojau, kad tavo jausmai ims ir taip greit supus.
Tas vienas žodis, tas nuvalkiotas žodis 'myliu'
Net nežinau ant kiek jame yra tiesos, kiek aš tau rūpiu
Tu net nežinai, kad žodžiai, kuriuos tu man tarei
pasirodo buvo melas, kurį tu man sakei?
Pirismeni mano eiles, kurios buvo skirtos Tau?
Prisimeni visą dėmesį, kuris buvo skirtas vien tik Tau?
Prisimeni tuos visus pažadus, kurių tu deja, bet neištesėjai?
Ir pameni, kaip man tu ilgai rūpėjai?
Dabar sėdžiu su knyga rankose laukuos,
Pameni, kai žmonės šaukdavo: tu tik pažiūrėk į juos?
Jų šypsena, juokas, dėmesys vienas kitam ir meilė
Tikrai nepriminė vaikų supratimo, kad ji kaip seilė.
Norėjau rašyt šiek tiek pozityviškai, o ir vėl, ta nelaiminga mūza atėjo ir vėl sakė kurti...
P.s (na čia jau tikrai p.s arba nepykit visai ne į temą būsiu)
Gal kam padaryt frappino kavos? :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą