Ar tau būna taip, kad be priežasties šypsais kaip mažas vaikas?
Kai lauki to karto, kai bus smagiai praleistas su draugais laikas?
Ar žinai tą jausmą, kai be perstojo imi kvatoti?
Ir būna taip, kad kai eini gatve,
nepamiršti gražiam žmogui nusišypsoti?
Ar būna tų momentų, kurių nenori atsiminti?
Ar nutinka taip, kad ką nors nori imti ir palikti?
Ar dažnai pasitaiko tas antplūdis emocijų blogų,
kuris atima viską ir verčia jaustis menkai tarp žmonių?
Nenusimink, nusišypsok, tuoj baigis audra.
Švies saulė, bus šilta ir širdis bus laimės pilna.
Nusišypsok, nusijuok, juk viskas praėjo.
Nebus daugiau taip, juk Dievas sako, kad padėjo.
Juk sako, kad Dievas iš aukštai žiūri
ir jei nutiks kas blogo, jis mums pagalbos ranką išties.
Juk niekas žino kaip yra iš tiesų
Gal ateis į pagalbą, o gal pasiųs tokį kaip tu?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą