Stebėjimas

Sėdžiu su megztiniu aš prie puodelio kavos,

Ir stebiu lankstant po gatve paukščius,

Ir balandžiai, ir net tos pačios varnos,

atrodo pavargę, alkani ir vietos neranda.

Toks vakaras tylus ir jaukūs žibintai

Savo paprastumu vilioja tave.

Tos gražios žibanžios žvaigždės aplinkui,

verčia suklusti ne tik mane.

Ta saulė skaisti pabudus iš ryto,

žadina eiti pabėgiot iki sutemų

bet jei subjurs oras, baigsis šelionės

ir gal kas palydės mane iki namų?

Na jeigu palydėsi būsiu laiminga,

šypsosiuos ilgai gražia šypsena.

Bet jeigu tu išeisi svajingai,

aš palydėsiu tave žvilgsniu žavingai

Eilės Dianai

Draugė paprašė parašyt eilių,
aš sutikau, nes man juk  nėra sunku.
Bet ką galiu apie ją rašyt?
Nežinau, gal man kokių  nors minčių paprašyt?

Juk negali rašyt, kai sunku liet mintis,
negali  rašyt, kai beprotiškai dunksi širdis.
Juk negaliu sukurt aš greit tų eilių,
nes įkvėpimas pabėgo, o be jo man sunku.

Na pamėginsim, sukursim jai tas eiles
bet neprižadu, kad pavyks parašyt jai tokias mielias
o gal pavyks? reik pabandyt,
o,  jei nesigaus?
tada reiks  nusispjaut ir iš naujo rašyt.

Draugė paprašė parašyt ką galvoju,
Bet mano galvoje švilpia vėjai
Ir ką man daryt, jeigu aš dažnai svajoju?
Ir mintys visai kitur, jei taip viskas sunkiai lieja?
Ir ką daryt, jei užkabino eilės, apie princus ir kirpėjus?
Apie  linksmus kepėjus, siuvėjus ir tobulus virėjus?

Dalelė minčių

Ar tau būna taip, kad be priežasties šypsais kaip mažas vaikas?

Kai  lauki to karto, kai bus smagiai praleistas su draugais laikas?

Ar žinai tą jausmą, kai be perstojo imi kvatoti?

Ir būna taip, kad kai  eini gatve, 

nepamiršti  gražiam žmogui nusišypsoti?

Ar būna tų momentų, kurių nenori atsiminti?

Ar nutinka taip, kad ką nors  nori  imti ir palikti?

Ar dažnai pasitaiko tas antplūdis emocijų blogų,

kuris atima viską ir  verčia jaustis menkai tarp žmonių?

Nenusimink, nusišypsok, tuoj baigis audra.

Švies saulė, bus šilta ir širdis bus laimės pilna.

 Nusišypsok, nusijuok, juk viskas praėjo.

Nebus daugiau taip, juk Dievas sako, kad padėjo.

Juk sako, kad Dievas iš aukštai žiūri

ir jei nutiks kas blogo, jis mums  pagalbos ranką išties.

Juk niekas žino kaip yra iš tiesų

Gal ateis į pagalbą, o gal pasiųs tokį kaip tu?

Tie  niūrūs miesto stogai,

kurie nedveskia šiluma

tos mažos ir siauros gatvelės

kuriose visad liesis ramuma

 

Tie mano miesto stogai

Atrodo šlapi ir blankūs

O mano miesto rajonai

atrodys tušti ir  niekam neįdomūs.

Jei ne tas lietus

gatvės atrodytų taip paprastai

jei ne tas lapų šlamesys,

būtų ramyė ir nevyrautų tas klegesys .

Tie mano miesto langai

atrodo tokie šviesūs,

o tas mano  kelias namo

yra tolimas ir tiesus 

Svajonės

Kiekvienas mes turim savų svajonių,

kurios gali iškelt begales dvejonių.

Juk kartais atrodo juk negali būti,

kad visos viltys ir norai gali žūti

Svajoti yra gražu ir yra gerai

Nes juk svajonės pildos.

Svajonės yra gražios ir jos išsipildo

Bet tik tada, jeigu sieksi jų tiklso

Svajonės gali būti skirtingos:

Vienos merginos sakys, kad nori būti madingos.

Vieni vaikinai sakys, kad nori sukurti šeimą ir dirbti gerą darbą.

O kiti sakys, kad svajonė viena,,

Jie nori gyventi ir daryti gera

Svajoti yra gražu ir prasminga

O kas sakė, kad tai nenaudinga?

Kas sakė, kad svajonės nereikia siekti?

Kad ją gali imt ir  tuoj pat ranka pasiekti?

Ruduo

Ruduo tai tas metas kai dažnai lis lietus
Kai pas žmones nuotaika dažnai subjurs
Kai kris gražūs rudeniški lapai
Ir dažnai sušlaps tavo mėgstami batai

Eidamas į lauką pasiimk skėtį
Nes juk niekad nežinai kada pradės lyti
O jei ir prasidės, nebijok, neištirpsi
Sulauk autobuso, į kurį kaip nors tilpsi

Kai kris gražūs lapai ant tavęs
Sustok ir nusijuok.
Jei pamatysi žmogų, kuriam patinki,
Nusišypsok ir ranka pamok.

Jeigu bus oras ne toks gražus,
prašau tu tik nenusimink
Jeigu įskaudins tave koks nors žmogus
Neliūdėk ir nosies nenukabink

Jeigu bus taip, kad jausies liūdnas
žinok visad aš būsiu šalia
Ir nesvarbu, kad tau bus didelis grūzas
Nebijok, aš jau čia.

Krenta lapai ir tu eini gatve
matai gražius žmones, o tarp jų ir mane
matai pro langą lietų ir skubančius vaikus
kurie šypsos ir stengia nuslėpt savo skausmus

Tas įvairių  lapų šlamesys
Ir žiemos ilgesys
Verčia laukti pasibaigus  rudens kančioms
Nes juk tai ženklas, kad metai eis link pabaigos

Šalin liūdesį, nešk šypseną
Nes dabar ruduo
Šalink blogas mintis
Nes dabar ruduo

Juk tai gražus metų laikas
Tas mūsų mielas ruduo
Tas mielas ruduo
Tas mielas ruduo

Juk tai nuostabus metų laikas
laikas ruduo,
laikas ruduo,
laikas ruduo.

Grožis

Kiekvienas iš mūsų esame gražus 
Mielas,jautrus,šiltas ir nuostabus žmogus.
Kiekvienas iš mūsų turime tai, kas išskirs iš pilkos masės
Ir juk nesvarbu kokios gi tu būsi rasės

Deja mes esam labai skirtingi
turim talentų ir esam kažkuo ypatingi
Vieni šoka,vaidina,o kiti dainuoja
Kiti turi kalbos dovaną ir balsu vilioja

Kiti atrodo nežino savo talentų tikrų
Ir galvoja, kad yra nieko verti
na ir kas tie kiti? Juk svarbiausias tik tu,
nes juk yra priežastis dėl ko gyveni.

Kiekvienas iš mūsų yra unikali asmenybė
Nuo vieno dvelks žaismas, o nuo kito ramybė.
Bet nepamirškim, kad kiekvienas yra gražus
Bet ne tik gažus,o ir išskirtinis žmogus.
Kuris nori gyventi ir turi jausmus
Kuris turi svajonę ir užsibrėžtus tikslus

Eilėraštis draugei

Aš žinau, kad yra vienas žmogus,
kuriam aš visada rūpėsiu.
Aš žinau, kad su juo tas pats dangus,
Atrodys daug šviesesnis, nei atrodė, kad bus.
Ir žinau, kad nesvarbu kas, jam visada rūpėsiu
Ir nesvarbu kokia diena, jam aš visada lyg saulė šviesiu.

Aš tikrai manau, kad kiekvienas turime žmogų, kuris visad bus šalia
Juk kiekvienas iš mūsų turi tą, kurio nepaliksim nelaimėj niekada.
Juk ko mes visi norim tai turėti gražią draugystę
Ir nesakyk, kad tai ką sakiau yra  kvailystė.

Aš tikiu, kad mano draugas niekad manes neišduos
Juk jam galiu sakyti viską ir juk jam nesvarbu ką kiti pagalvos.
Jis juk mano geriausias draugas
Jis juk mano skausmas ir džiaugsmas.

Juk reikia turėti bent vieną draugą, kurį tu labai mylėsi
Reikia turėti bent vieną žmogų, kuriam tu iš širdies rūpėsi.
Nepaisant visko aš manau, kad nesvarbu kiek laiko viskas buvo
Svarbiausia džiaukis, kad to su bet kuo nebuvo.

Kur man tavęs ieškot?

Mane dažnai užpuola įvairios mintys,

kurios yra kaip begalinės smiltys.

Jos taip netkėtai atsiranda mano galvoje

Jog kartais reikia valdyt emocijas kai esu minioje.

Kartais būna pakeliu galvą ir žiūriu į dangų

Ir matau kalnus debesų,

Būna pažvelgių į šviesų dangų

ir vis klausų savęs

Tai kur gi esi tu?

Mane dažnai užvaldo nesuprantamos jėgos

Kai tada galėčiau kalnus nuverst

Tada noriu nugrimzt į dugną išgėrus arbatos

Paprastos, kuri būtų  su trupučiu levandos

Kartais būna pakeliu galvą aukštai

Ir atrodo danguj viskas sustoja

Visi atrodo tokie maži

Ir dar vaikas man ranka pamojo

Žiūriu į dangų ir matau paukščius

Kurie skrenda ir gieda, jaučias laisvi

Matau pro langą gražiuosius laukus

Kur atsisėdus su knyga  bent keik pabūsiu savimi.

Kartais būna pakeliu galvą ir žiūriu į dangų

Ir matau kalnus debesų,

Būna pažvelgių į šviesų dangų

ir vis klausų savęs

Tai kur gi esi tu?

 

Tai kur gi esi tu

 Tarp mėlynų gražių žiedų?

Tai kur gi esi tu 

Tarp didžių skaisčių žvaigždžių?

Tai kur man tavęs ieškot?

Prašau, man atsakyk.

Prašau, man atsakyk,

Prašau man atsakyk.

Atspalviai

Pavargau matyt tas kvailas žinutes
Kurių negaliu iki dabar aš ištrint.
Aš noriu ištiest plačiai sparnus ir plačiai išskrist
Ir sustabdžius laiką, dalį jo iškirprt.

Daug kas sako, kad po audros ateis saulė.
Manyčiau tai mitas, jei galiu kalbėt apie meilę
Manyčiau, jog tik naivuolis gali taip sakyt
Kuris nė karto nekrito, nestojo ir vėl nesuklupo.

Manyčiau, jog kvaila apie tokius dalykus net kalbėt
Kai širdis apmiršta, o protas bando jai pagalbos ranką ištiest.
Ir kai protas bando tavo sažinę nuslėpt
Ir sunkiai, bet bando  tau neleist nuo visų  pabėgt

Pavargau žiūrėt į tuos depresuotus žmonių veidus
Kurie yra pilni nežinomybės ir totalios nevilties
Negaliu aš žiūrėt į tuos, kurie rodo tuos netikrus šypsnius
Kurie yra pilni liūdesio ir didžios nelaimės.

Daug kam atrodo gyvenimas gražus
Kuris turi daug spalvų, bet ne kiekvienam prieinamų
Kuris yra keistas ir kartu miglotas,
kai kiekvienas sprendimas privalo būti apgalvotas.

Juk gyvenime kaip sako visko būna
Bet jei jau taip visko buvo, kodėl man širdy niekas nepražuvo?
Kodėl mintys yra pilnos negatyvių minčių
Kurios bando sustabdyt tuos didžius tonus atspalvių pilkų?