Post'as apie mergaitę ir pasiklydimą

Sveiki,
žinau, jog labai seniai buvau aktyvi ir apskritai kažką rašiau. Būsiu atvira, nenorėjau rašyti, nes nebuvo apie ką. Nenorėjau imt ir pradėt skųstis kaip man blogai. Manau, jog rašyti apie ėjimą į barą, nekaltą bučinį, kuris virto prisirišimu yra gan kvaila. Taigi kas nutiko? Ogi nieko..Tiesiog negalėdavau prisiversti ir meluoti kaip man gerai, ar blogai. Liko trys savaitės ir keliausiu į mokyklą. O penktadienį išvažiuosiu su šeima atostogauti. Rodos, gyvenu kaip ir daugelis bendraamžių: keliauju, dirbu, bendrauju su naujais žmonėmis, stengiuosi negalvoti apie mokslus ir džiaugtis vasara, BET... Nežinau kas, bet kažkas mane lyg traukia į dugną. Sunku apsakyti kaip jaučiuosi, bet jaučiuosi gan prastai. Nauja diena, o aš neprogresuoju. Likau ta pati Aistė,naivi mergaitė, kuri su diena nusivilia žmonėmis. Aš nežinau ar tai mano kaltė, bet pradedu nekęst visų, kurie yra aplink. Jaučiuosi nesava, nesuprasta ir kasdien klausiu savęs: nejaugi aš tokia  ar kiti durni? Kodėl yra taip sunku nusišypsoti ir retkarčiais paklausti: Kaip jautiesi, mergyt? Ta prasme, rimtai? Jūs tikitės iš manęs paguodos, apkabinimo ir neapsakomo rūpesčio, o patys net piršto nepajudinat. Net benamiai gatvėse 'išnaglėjo': eini, neduodi pinigų ir sakai pats kaltas, o jis dar spjauna ir užkalbėjimus buria. Atsiprašau, bet ne aš pradėjau nuo 'žolės' ir baigiau ties kelione į taborą. Juk ne aš, praradau tai, kas man brangiausia - artimus žmones, Kodėl tu mane teisi, vien dėl to, kad aš gyvenu geriau? Taip, pripažįstu, aš dar vaikas, bet užtat nedegraduoju kaip tu. Aš turiu motyvacijos, turiu svajonių ir vilčių, o jeigu kas nepavyksta - stengiuosi kažką tobulinti. Apskritai, nežinau ką ir sakyti. Nenoriu vyniot visko į vatą, bet kaip ir minėjau, kuo toliau, tuo blogiau. Einu ir man visi tampa juoda mase. Pasigedau pozityvumo ir gerumo iš kitų. Patarsit pasižiūrėt pozityvius video? Ne, ačiū, aš noriu tai pamatyti SAVO akimis. Tiesiog esu pasimetus ir nežinau ko noriu: ar mokytis univere programavimo/veterinarijos ar keliaut kaip vėjo dulkei ir ieškot savęs? Jeigu koks žaibas trenktų, būčiau dekinga, nes kančios baigtųsi. Mielu noru atiduočiau savo organus tiems, kurie žino ko nori ir jie (t.y mano organai) pasitarnaus į gerą. Išgėriau vaistų nuo prakeiktos migrenos ir klausausi liebestraum kūrinio, kurią sukūrė F. Listas. Stengiuos nusiraminti ir nekreipti dėmesio į katiną, kuris manęs pasiilgo. Nebuvau keletą valandų,o tas jau eina iš proto. Bet aš jį suprantu: jis vienas namuose ir ką jam daryt? Šeiminkė ateina, prisiglaugdžia prie jos ir miega. Geras tas gyvenimas, kai miegi, valgai, atieni ir išeini kada nori. Niekas nerėkia, necypia, nesiskundžia, nors ne, skundžiasi ir kaip velniai šūkauja, tačiau tau- dzin, jie gi tavo miau nesupras... O jeigų, tai bėk, jeigu  netaip suprato... Na ką, ryt pirmadienis, liko vis mažiau laiko iki Bulgarijos. Tikiuosi bent ten, atrasiu ramybę ir pailsėsiu nuo Lietuvos. Žiūrėjau, jog bus geri orai, tad  pasilepinsiu saulės  teikiamais malonumais. Tikiuosi ir tu pailsėjai, nesijauti vienišas ar nesuprastas. Taip, yra tų, kuriems rūpi. Bet atvirai, kiek žmonių tai sakė nuoširdžiai ir be gailęsčio? Manau tik tėvai ir koks vienas kitas draugas. Ir tai, laiko klausimas ar ilgam... Jeigu tau blogai, pasiklausyk muzikos, įsijunk filmą, apsikabink katiną, random žmogų gatvėje, pamąstyk kodėl tau blogai ir ar tikrai reikia liūdėti? Cmon, jei tau nėra 80-dešimt, tai gyvenk ir daryk tai, ko nori. Eik pasilinksmink. Džiaukis savimi. Eik pabėgiok, ar pasivaikčiok. Surūkyk tą nelemtą cigaretę jeigu nori ir išgerk alaus ( ar kavos?) . Eik stebėti žvaigždžių ir gal tavo  noras išsipildys? Tiesiog nenusimink, jeigu gyvenimas tau siunčia nekokias dienas. Prisimink ir užsirašyk ant lapelio geriausius ir gražiausius savo momentus apart gimimo. Pamatysi, jog nėra taip blogai. Man tai tik ką padėjo ir aš džiaugiuosi, jog dar kvėpuoju. Nežinau ar egzistuoju taip, kaip norėčiau, tačiau stengiuosi negalvot apie bloga ir judėt į priekį. Noriu būt stipri, tačiau žinau, kad ir stipriausi palūžta, o jeigu palūžtu aš- tai gero nelauk. Sėdėsiu kambaryje, perklausysiu visus pin k floyd albumus ir bandysiu ką nors parašyti. Taigi, tą darau ir dabar. Padeda? Jau geriau, nes išsiliejau. Patariu ir Tau. parašyk kas slegia. Neslėpk jausmų. Nebijok verkti, nes tai yra natūrali būsena. Nebijok būti vienas, su savo mintimis ir pamąstymais. Kartais reikia išsiverkti, o ne meluoti kaip tau gerai. Taigi pasidariau kavos ir manau žiūrėsiu kokį filmą. Gal Disnėjų, o gal sugrįžimą iš Soušenko> Nežinau, pamąstysiu. Pamąstyk ir tu. Taigi linkiu gero ryto/dienos/vakaro/nakties (pritaikyk sau, nes nežinau kada skaitai).Neliūdėk ir jei gali nusišypsok ir paklausyk šitos dainos. Man ji labai patinka:
https://www.youtube.com/watch?v=1HQAVKZ-gfI