Kaukės

Vos atlikus savo darbą

Stvėriau vaistų nuo migrenos.

Tuoj teks dėtis margą kaukę

Ir užlipt ant scenos

Po spektaklio aš sugrįšiu,

Ten kur lauks manęs namai

Ten ,kur  nieko nenuvilsiu

Ten, kur būsiu žmogumi

O kitą rytą tu nubusi,

Vėl kartosi  nuo pradžių,

Užsidėsi margą kaukę

Ir vis slėpsies nuo žmonių.

Gal apseikim mes be kaukių?

Gal mes būkim paprasti?

Ne, sakys man dauguma.

Mes nenorim ir gana

Post'as apie mergaitę ir pasiklydimą

Sveiki,
žinau, jog labai seniai buvau aktyvi ir apskritai kažką rašiau. Būsiu atvira, nenorėjau rašyti, nes nebuvo apie ką. Nenorėjau imt ir pradėt skųstis kaip man blogai. Manau, jog rašyti apie ėjimą į barą, nekaltą bučinį, kuris virto prisirišimu yra gan kvaila. Taigi kas nutiko? Ogi nieko..Tiesiog negalėdavau prisiversti ir meluoti kaip man gerai, ar blogai. Liko trys savaitės ir keliausiu į mokyklą. O penktadienį išvažiuosiu su šeima atostogauti. Rodos, gyvenu kaip ir daugelis bendraamžių: keliauju, dirbu, bendrauju su naujais žmonėmis, stengiuosi negalvoti apie mokslus ir džiaugtis vasara, BET... Nežinau kas, bet kažkas mane lyg traukia į dugną. Sunku apsakyti kaip jaučiuosi, bet jaučiuosi gan prastai. Nauja diena, o aš neprogresuoju. Likau ta pati Aistė,naivi mergaitė, kuri su diena nusivilia žmonėmis. Aš nežinau ar tai mano kaltė, bet pradedu nekęst visų, kurie yra aplink. Jaučiuosi nesava, nesuprasta ir kasdien klausiu savęs: nejaugi aš tokia  ar kiti durni? Kodėl yra taip sunku nusišypsoti ir retkarčiais paklausti: Kaip jautiesi, mergyt? Ta prasme, rimtai? Jūs tikitės iš manęs paguodos, apkabinimo ir neapsakomo rūpesčio, o patys net piršto nepajudinat. Net benamiai gatvėse 'išnaglėjo': eini, neduodi pinigų ir sakai pats kaltas, o jis dar spjauna ir užkalbėjimus buria. Atsiprašau, bet ne aš pradėjau nuo 'žolės' ir baigiau ties kelione į taborą. Juk ne aš, praradau tai, kas man brangiausia - artimus žmones, Kodėl tu mane teisi, vien dėl to, kad aš gyvenu geriau? Taip, pripažįstu, aš dar vaikas, bet užtat nedegraduoju kaip tu. Aš turiu motyvacijos, turiu svajonių ir vilčių, o jeigu kas nepavyksta - stengiuosi kažką tobulinti. Apskritai, nežinau ką ir sakyti. Nenoriu vyniot visko į vatą, bet kaip ir minėjau, kuo toliau, tuo blogiau. Einu ir man visi tampa juoda mase. Pasigedau pozityvumo ir gerumo iš kitų. Patarsit pasižiūrėt pozityvius video? Ne, ačiū, aš noriu tai pamatyti SAVO akimis. Tiesiog esu pasimetus ir nežinau ko noriu: ar mokytis univere programavimo/veterinarijos ar keliaut kaip vėjo dulkei ir ieškot savęs? Jeigu koks žaibas trenktų, būčiau dekinga, nes kančios baigtųsi. Mielu noru atiduočiau savo organus tiems, kurie žino ko nori ir jie (t.y mano organai) pasitarnaus į gerą. Išgėriau vaistų nuo prakeiktos migrenos ir klausausi liebestraum kūrinio, kurią sukūrė F. Listas. Stengiuos nusiraminti ir nekreipti dėmesio į katiną, kuris manęs pasiilgo. Nebuvau keletą valandų,o tas jau eina iš proto. Bet aš jį suprantu: jis vienas namuose ir ką jam daryt? Šeiminkė ateina, prisiglaugdžia prie jos ir miega. Geras tas gyvenimas, kai miegi, valgai, atieni ir išeini kada nori. Niekas nerėkia, necypia, nesiskundžia, nors ne, skundžiasi ir kaip velniai šūkauja, tačiau tau- dzin, jie gi tavo miau nesupras... O jeigų, tai bėk, jeigu  netaip suprato... Na ką, ryt pirmadienis, liko vis mažiau laiko iki Bulgarijos. Tikiuosi bent ten, atrasiu ramybę ir pailsėsiu nuo Lietuvos. Žiūrėjau, jog bus geri orai, tad  pasilepinsiu saulės  teikiamais malonumais. Tikiuosi ir tu pailsėjai, nesijauti vienišas ar nesuprastas. Taip, yra tų, kuriems rūpi. Bet atvirai, kiek žmonių tai sakė nuoširdžiai ir be gailęsčio? Manau tik tėvai ir koks vienas kitas draugas. Ir tai, laiko klausimas ar ilgam... Jeigu tau blogai, pasiklausyk muzikos, įsijunk filmą, apsikabink katiną, random žmogų gatvėje, pamąstyk kodėl tau blogai ir ar tikrai reikia liūdėti? Cmon, jei tau nėra 80-dešimt, tai gyvenk ir daryk tai, ko nori. Eik pasilinksmink. Džiaukis savimi. Eik pabėgiok, ar pasivaikčiok. Surūkyk tą nelemtą cigaretę jeigu nori ir išgerk alaus ( ar kavos?) . Eik stebėti žvaigždžių ir gal tavo  noras išsipildys? Tiesiog nenusimink, jeigu gyvenimas tau siunčia nekokias dienas. Prisimink ir užsirašyk ant lapelio geriausius ir gražiausius savo momentus apart gimimo. Pamatysi, jog nėra taip blogai. Man tai tik ką padėjo ir aš džiaugiuosi, jog dar kvėpuoju. Nežinau ar egzistuoju taip, kaip norėčiau, tačiau stengiuosi negalvot apie bloga ir judėt į priekį. Noriu būt stipri, tačiau žinau, kad ir stipriausi palūžta, o jeigu palūžtu aš- tai gero nelauk. Sėdėsiu kambaryje, perklausysiu visus pin k floyd albumus ir bandysiu ką nors parašyti. Taigi, tą darau ir dabar. Padeda? Jau geriau, nes išsiliejau. Patariu ir Tau. parašyk kas slegia. Neslėpk jausmų. Nebijok verkti, nes tai yra natūrali būsena. Nebijok būti vienas, su savo mintimis ir pamąstymais. Kartais reikia išsiverkti, o ne meluoti kaip tau gerai. Taigi pasidariau kavos ir manau žiūrėsiu kokį filmą. Gal Disnėjų, o gal sugrįžimą iš Soušenko> Nežinau, pamąstysiu. Pamąstyk ir tu. Taigi linkiu gero ryto/dienos/vakaro/nakties (pritaikyk sau, nes nežinau kada skaitai).Neliūdėk ir jei gali nusišypsok ir paklausyk šitos dainos. Man ji labai patinka:
https://www.youtube.com/watch?v=1HQAVKZ-gfI

Neskink man ramunių- atsakymą žinau.

Tiesiog būk šalia manęs- taip daug geriau.

Nereik man restoranų ir prabangių dovanų,

Tiesiog man reik -karštų tavų bučinių.

Nepirk man rožių, o tiesiog pabučiuok.

Nelepink šokoladais, gal eime pasportuot?

Tiesiog suprask, jog mane apgauti sunku,

o jei tau pavyko, tai džiaukis  prizu.

Aišku nepelnytai  gausi, bet tai  mano kaltė.

Pasidaviau ir pasielgiau kaip tikra kalė.

Tiesiog, nesu sugadinta purvinų pinigų

ir tikiuos tarp tokių žmonių būsi ir tu.

Žinau, jog nesu gražuolė ir neturiu daug draugų,

neturiu kalno pinigų, negavau rožių raudonų.

Bet man tai nesvarbu, nes ne pinigai svarbiausia.

Svarbiausia, jog turi tuos žmones, kuriems esi brangiausia

Žmonių prigimtis

Kasdien girdi,  tu- egoistas,

bet jei kas kitas- tai jau nesvarbu.

Man tas pats , net jei tu ir mazochistas.

Tik suprask, jog ne visi nori tokių grubių žmonių.

Na, aš čia pamelavau, niekam tu neįdomus .

Nebent  tuo atveju, jei suklysi.

Visiem smagu kai tau blogai,

o jei- dar vis susikirsi.

Tokia mūsų  prigimtis- nori nenori taip jau yra.

Aišku, yra išimčių, bet nieko nepakeisi.

Reikia, tiesiog susitaikyt ir eiti toliau,

nes ilgai čia neišbūsi, mano mielas žmogau.

Visur karaliauja melas ir besaikis pavydas.

Tas narkomanas buvo daug kartų matytas.

Taip, viskas keičias, jau net  kaulai "ant mados",

bet  šiais laikais normalu, nieks nesuks sau  dėl to galvos.

Galvoju

Aš žinau, jog dabar pakankamai vėlu
Ir tu dabar saldžiai miegi ir sapnuoji.
O aš- žiūriu į dangų ir man nesvarbu,
kiek šiuo metu yra valandų.

Žinau, jog ryte pabudęs galvosi apie mane ir parašysi,
kaip visada nusišypsosiu ir nežinosiu ką atrašyt.
Kaip visada, man kažką mielo pasakysi,
o aš ilgai šypsosiuos, nes nežinosiu ką ir daryt.

Tu juk žinai, kad kai tik tave pamatau,
nusišypsau kaip maža, maža mergytė.
O,kai, senas žinutes skaitau,
džiaugiuos, jog vadini mane 'savo mažyte'.

Na, o tu -  esi mano brangiausias.
Visada būsi tas, kurio aš ilgėsiuos ir norėsiu šalia.
Visada man būsi gražiausias ir mieliausias,
nes  geresnių už tave  niekur nėra.

Tobulumo nėra, išimčių taipogi.

Mes visi nesam tobuli,sugebam  klysti

Ir mūsų poelgiai tikrai nėra šventi.

Tad kodėl aš esu kažkuom blogesnė ar geresnė už kitus?

Juk kartais kaip ir tu- noriu užsiauginti sparnus.

Kaip ir visi, aš kartais sugebu saldžiai pameluoti.

Tai tik dėl to, jog noriu gražiai išsisukus kažką sugalvoti.

Ir neliko nieko, tik nuslėpti tiesą nuo tavęs

ir prašau suprask, nenoriu skaudinti pačios  savęs...

Nenoriu liūdinti, bet nenoriu sakyti, jog blogai jaučiuosi

Nenoriu sakyti to, nes bijau kaip tu sureaguosi.

Juk ir taip, mus skiria atstumas, kuris daugeliui nėra kliūtis,

Bet kalbant  atvirai, santykiams -šbandymų griūtis.

Juk nematau tavęs ilgomis dienomis,

Kartais net būna- nemiegu naktimis. 

Priežastis paprasta- mintys lekia ir kartais imu dvejoti

Ar neini pas kitas ir, ar jų "nežvejoji"?

Taip, pasitikiu, bet kartu bijau tave prarasti.

Kas bus, jeigu viskas žus ir reikės naują puslapį versti?

Net nenoriu apie tai galvoti, nes skauda širdi.

Juk myliu tik tave vieną ir visada turiu viltį.

Stengiuos neverkt, bet kartais būna per sunku.

Vis  sugebu klaust savęs: kur esi tu?

Tikiuos esi labai laimingas ir lauki manęs,

taip, kaip aš laukiu tavęs.

Tikiuos būsim ilgai kartu ir matysiu kaip pasensi.

Aišku pyksimės, bet po to geriau gyvensim.

Visuose santykiuose juk bus audrų,

na,pagalvokim: ar gyvent tada nebūtų nuobodu?

Juk gyvenimas bus pilnas visko: nuopolių ir  didžių žaibų.

Juk mes kartu visas kliūtis įveiksim, 

tik reik tikėt svajonėm ir nežaist likimu

Gyvensim mes kartu ir vieną dieną tu man pasipirši:

aš tau  atsakysiu taip ir būsiu tol, kol mes pasenę pasimirsim...

Vaikinas

Ar prisimeni, kai tavo rankos palietė manąsias?

Ar prisimeni, tuos žodžius, kuriuos man sakei?

Aš prisimenu visas tavo žinutes gražiąsias.

 Ir tu išlikai toks, koks anksčiau  buvai.

Buvai mielas, gražus vaikinas.

Simpatiški buvo ir tavo bruožai.

Anksčiau, lakstydavai po paneles

Bet dabar mum nebaisūs jokie ruožai.

Atstumas mums nėra kliūtis,

Nebaisios tos pavydo scenos.

Netrukdo mums  didi audra

Ar ilga, niūri liūtis.

Žinau, jog tu norėsi mane vesti,

Bet aš labai  labai bijau...

Bijau, jog vieną diena mane mesi

Ir nematysiu aš tavęs daugiau.

Bet jei ką sakai yra teisybė.

Tada aš aš būsiu labai laiminga.

Jei karaliaus harmonija ir ramybė

Tada mūsų meilė bus amžinai didinga.