Neskink man ramunių- atsakymą žinau.

Tiesiog būk šalia manęs- taip daug geriau.

Nereik man restoranų ir prabangių dovanų,

Tiesiog man reik -karštų tavų bučinių.

Nepirk man rožių, o tiesiog pabučiuok.

Nelepink šokoladais, gal eime pasportuot?

Tiesiog suprask, jog mane apgauti sunku,

o jei tau pavyko, tai džiaukis  prizu.

Aišku nepelnytai  gausi, bet tai  mano kaltė.

Pasidaviau ir pasielgiau kaip tikra kalė.

Tiesiog, nesu sugadinta purvinų pinigų

ir tikiuos tarp tokių žmonių būsi ir tu.

Žinau, jog nesu gražuolė ir neturiu daug draugų,

neturiu kalno pinigų, negavau rožių raudonų.

Bet man tai nesvarbu, nes ne pinigai svarbiausia.

Svarbiausia, jog turi tuos žmones, kuriems esi brangiausia

Žmonių prigimtis

Kasdien girdi,  tu- egoistas,

bet jei kas kitas- tai jau nesvarbu.

Man tas pats , net jei tu ir mazochistas.

Tik suprask, jog ne visi nori tokių grubių žmonių.

Na, aš čia pamelavau, niekam tu neįdomus .

Nebent  tuo atveju, jei suklysi.

Visiem smagu kai tau blogai,

o jei- dar vis susikirsi.

Tokia mūsų  prigimtis- nori nenori taip jau yra.

Aišku, yra išimčių, bet nieko nepakeisi.

Reikia, tiesiog susitaikyt ir eiti toliau,

nes ilgai čia neišbūsi, mano mielas žmogau.

Visur karaliauja melas ir besaikis pavydas.

Tas narkomanas buvo daug kartų matytas.

Taip, viskas keičias, jau net  kaulai "ant mados",

bet  šiais laikais normalu, nieks nesuks sau  dėl to galvos.

Galvoju

Aš žinau, jog dabar pakankamai vėlu
Ir tu dabar saldžiai miegi ir sapnuoji.
O aš- žiūriu į dangų ir man nesvarbu,
kiek šiuo metu yra valandų.

Žinau, jog ryte pabudęs galvosi apie mane ir parašysi,
kaip visada nusišypsosiu ir nežinosiu ką atrašyt.
Kaip visada, man kažką mielo pasakysi,
o aš ilgai šypsosiuos, nes nežinosiu ką ir daryt.

Tu juk žinai, kad kai tik tave pamatau,
nusišypsau kaip maža, maža mergytė.
O,kai, senas žinutes skaitau,
džiaugiuos, jog vadini mane 'savo mažyte'.

Na, o tu -  esi mano brangiausias.
Visada būsi tas, kurio aš ilgėsiuos ir norėsiu šalia.
Visada man būsi gražiausias ir mieliausias,
nes  geresnių už tave  niekur nėra.

Tobulumo nėra, išimčių taipogi.

Mes visi nesam tobuli,sugebam  klysti

Ir mūsų poelgiai tikrai nėra šventi.

Tad kodėl aš esu kažkuom blogesnė ar geresnė už kitus?

Juk kartais kaip ir tu- noriu užsiauginti sparnus.

Kaip ir visi, aš kartais sugebu saldžiai pameluoti.

Tai tik dėl to, jog noriu gražiai išsisukus kažką sugalvoti.

Ir neliko nieko, tik nuslėpti tiesą nuo tavęs

ir prašau suprask, nenoriu skaudinti pačios  savęs...

Nenoriu liūdinti, bet nenoriu sakyti, jog blogai jaučiuosi

Nenoriu sakyti to, nes bijau kaip tu sureaguosi.

Juk ir taip, mus skiria atstumas, kuris daugeliui nėra kliūtis,

Bet kalbant  atvirai, santykiams -šbandymų griūtis.

Juk nematau tavęs ilgomis dienomis,

Kartais net būna- nemiegu naktimis. 

Priežastis paprasta- mintys lekia ir kartais imu dvejoti

Ar neini pas kitas ir, ar jų "nežvejoji"?

Taip, pasitikiu, bet kartu bijau tave prarasti.

Kas bus, jeigu viskas žus ir reikės naują puslapį versti?

Net nenoriu apie tai galvoti, nes skauda širdi.

Juk myliu tik tave vieną ir visada turiu viltį.

Stengiuos neverkt, bet kartais būna per sunku.

Vis  sugebu klaust savęs: kur esi tu?

Tikiuos esi labai laimingas ir lauki manęs,

taip, kaip aš laukiu tavęs.

Tikiuos būsim ilgai kartu ir matysiu kaip pasensi.

Aišku pyksimės, bet po to geriau gyvensim.

Visuose santykiuose juk bus audrų,

na,pagalvokim: ar gyvent tada nebūtų nuobodu?

Juk gyvenimas bus pilnas visko: nuopolių ir  didžių žaibų.

Juk mes kartu visas kliūtis įveiksim, 

tik reik tikėt svajonėm ir nežaist likimu

Gyvensim mes kartu ir vieną dieną tu man pasipirši:

aš tau  atsakysiu taip ir būsiu tol, kol mes pasenę pasimirsim...

Vaikinas

Ar prisimeni, kai tavo rankos palietė manąsias?

Ar prisimeni, tuos žodžius, kuriuos man sakei?

Aš prisimenu visas tavo žinutes gražiąsias.

 Ir tu išlikai toks, koks anksčiau  buvai.

Buvai mielas, gražus vaikinas.

Simpatiški buvo ir tavo bruožai.

Anksčiau, lakstydavai po paneles

Bet dabar mum nebaisūs jokie ruožai.

Atstumas mums nėra kliūtis,

Nebaisios tos pavydo scenos.

Netrukdo mums  didi audra

Ar ilga, niūri liūtis.

Žinau, jog tu norėsi mane vesti,

Bet aš labai  labai bijau...

Bijau, jog vieną diena mane mesi

Ir nematysiu aš tavęs daugiau.

Bet jei ką sakai yra teisybė.

Tada aš aš būsiu labai laiminga.

Jei karaliaus harmonija ir ramybė

Tada mūsų meilė bus amžinai didinga.

Do you remember

I remember the nights

When we use to

 turned off the lights.

I remember your words

Which now really hurts.

I remember that day, when you said' forever'

So question is: do you  baby remember?

I remember that time, that we were spent together?

So question is: do you remember?

Do you really love and you want be with me?

Cuz I really love you and I want stay with you 

I want stay with you baby...

I remember how we walked and we kissed

I remember how you  talked and you missed.

I remember how you lied and we argued and fight

I remember almost every single day and night.

I remember that day, when you said' forever'

So question is: do you  baby remember?

I remember that time, that we were spent together?

So question is: do you remember?

Do you really love and you want be with me?

Cuz I really love you and I want stay with you 

I want stay with you baby...

I want stay with you and hold your hand

I want kiss you tight and and and..

sorry I can't say anything more.

Because now ....you are gone

you are gone...

you are gone.

And I remember that time, that we were spent together?

So question is: do you remember?

Do you really don't want stay with me?

And you don't care that I need you baby?

Būk su manim

Aš esu trapi kaip  pirmoji pavasarinė gėlė,
nesu liauna it nendrė, nesu graži kaip lėlė.
Esu jautri, pavydi ir pripažįstu, kad tokia  aš esu.
Myliu  Tave ir neslepiu  savo jausmų.
Tu man labai geras, nes sugebi paguost,
Tu labai gražus ir  kai nusišypsai,
net nepastebiu kaip sugebu paraust.
Kai esi šalia, aš žinau vieną:
Noriu būti šalia Tavęs kas dieną.

Leisk Tave apkabint  ir prisiglaust.
Leisk būt šalia, paimt už rankos ir lūpų skonį pajaust.
Prašau leisk būti šalia su Tavimi,
nes myliu ir noriu būti su Tavimi...


Aš esu kitokia, kai mes esam kartu.
Man nereik kaukių, nes man su tavim gera ir smagu.
Man nereik meluot, nereik verkti ir liūdėti,
nes žinau, kad esi šalia ir galėsi man padėti.
Tu esi kitoks, ne taip kaip visi.
Tu gerbi, domies ir rūpinies manimi.
Elgies taip, lyg Tau būčiau brangiausias žmogus,
o aš  su džiaugsmu tikiuosi, kad taip ir bus.


Leisk Tave apkabint  ir prisiglaust.
Leisk būt šalia, paimt už rankos ir lūpų skonį pajaust.
Prašau leisk būti šalia su Tavimi,
nes myliu ir noriu būti su Tavimi...

Aš myliu ir noriu būti su Tavimi,

noriu tik būti su Tavimi...

Nesvarbu kiek laiko, bet prašau Tavęs...

Būk su manim ir nepalik manęs.

Jis

Daug kas svaigsta dėl Valentino dienos, bet tai kurie net neturi tėčio ar mamos,

Daug kas verkia ir grūzinas, o kiti šypsos ir kartais kultūrinas

Vieni propoguoja sportą ir einą už taiką, o kiti pasiryžta kitaip leisti  savo laiką

Vieniem gyvenimas šypsos, vieniem nesekmė, bet tai ne sako, kad  turi būt padugnė.

Nereik nuvertint ir kreipt dėmesį į  kales, taip taip į tas anoreksikes lkvailes

Nereik galvot, kad visi vyrai patinai, kad jie mesėdžiai  ir kažkokie eržilai,

Juk taipogi jūs, norit tobulumo, bet tikriausiai pamiršot, kad jums reikia tikrumo.

O ne perdėto špakliaus ir viso pilkuotumo...

Tikriausiai pamiršot tai, kad laikai jau keičias, vaikų mažėja, vyra nenori būti tėčiais,

Dabar gi grožis ilgi nagai, devym šiam devym ir priklijuoti plaukai.

Juk gražus veidelis, neišmaitins alkanų burnų, o paprastas čiuvelis nevažinės su iks šeštu

Daug kam reikia, kad turėtum diplomą, kad vairuotum, gamintum ir turėtum aifoną,

Kas buvo anksčiau, dabar seniai nemadoj. jau pamiršau aš tą kartą kai ilsėjaus gamtoj.

Jau visiems iki kaklo  tas natūralumas, visiem reik špakliaus ir dieve, tas perdėtas lieknumas.

Kur tas dingo žmonių žmogišumas? Kur tolerancija ir kur dingo artumas?

Negi negali paklaust kiek  dabar valandų? Juk dabar turi mobą, kam  man tų bėdų?

Kam tas visas melas ir tas visas negatyvas? Gal geriau būtų  tiras ir nuoširdus pozityvas?

Gal geriau baigiam  mes apie liūdesį šnekėt? Gal geriau  bėk ir bobutei nešt maišelį padėk

Tikriausiai pamiršot tai, kad laikai jau keičias, vaikų mažėja, vyra nenori būti tėčiais,

Dabar gi grožis ilgi nagai, devym šiam devym ir priklijuoti plaukai.

Juk gražus veidelis, neišmaitins alkanų burnų, o paprastas čiuvelis nevažinės su iks šeštu

Tikriausiai pamiršot tai, kad laikai jau keičias, vaikų mažėja, vyra nenori būti tėčiais,

Dabar gi grožis ilgi nagai, devym šiam devym ir priklijuoti plaukai.

Juk gražus veidelis, neišmaitins alkanų burnų, o paprastas čiuvelis nevažinės su iks šeštu

Nevažinės su is šeštu, nevažinės su mersu, pajams kokią bulką ir pasisotins tavu,

gal jis tiesog tačkos nenorės ir į darbą peškom bėgs

 gal jis norės parukyt ir pradėt agata kristi skaityt

Aš esu už tave

Kam tu geri ir po to  Dievui meldies?
Kodėl smurtauji ir negali rast išeities?
Kodėl nesimokei, o dabar verki?
Kodėl stumi ant kitų ir savęs nekenti?
Kodėl neklausei kai sakė nedaryk,
kodėl neusispjovei kai velnias tarė bandyk.
Kodėl dabar tu esi vienas?
Žmogau, degradavai, dabar esi niekas.

Pried.
Suprask, kad ką jie daro, jau išėjo iš mados,
kam būt kaip jie, gal jau metas išeit iš bandos?
Gal jau metas  sustot ir pasakyti ne?
Žmogau  tu laikykis, aš esu už tave.

Kam tu keikies ir šaipais iš kitų?
Juk pats nesi tobulas, tad nedėki vilčių.
Juk kievienas žmogus daro  šimtus klaidų,
 tad susikaupk ir mėgink išvengti jų
Gyvenimas yra gražus, tad saugok ir brangink,
nebent tau negaila ir jį nori panaikint.
Na ir jei panaikinsi, nieko gero nebus,
nes viskas kas buvo ims ir pražus.
Visos viltys neturės prasmės,
žmogau laikykis, bus tų, kurie padės

Pried.
Juk skirtumo nebus kokia praeitis,
gali  pasikeist, nes dabar svarbiausia dabartis.
Svarbiausia susikaupt ir norėt,
o ne sakyt man nusibodo kovot, nes negaliu baigt tyngėt.
Suprask, kad ką jie daro, jau išėjo iš mados,
kam būt kaip jie, gal jau metas išeit iš bandos?
Gal jau metas  sustot ir pasakyti ne?
Žmogau  tu laikykis, aš esu už tave.

Žmogau laikykis, aš esu su tavim, 

tik ištiesk ranką ir pasikliauki manim. 

Jei vienam sunku, mes kovosim kartu, 

o atsidėkot man galėsi bent vienu geru darbu.

Reali istorija

Aš nežinau kodėl man patinka meilės tematika,

Tas skausmas, džiaugsmas ir pavydi romantika.

Taigi papasakosiu jums liūdną istoriją

apie merginą vieną ir pie jos  gražią svajonę.

Taigi pradėkim,  buvo ji žalių  akių,

Liekna,  iškalbi ir  garbanotų plaukų.

Mokės gerai, sportas buvo jai kaip brolis,

mėgo knygas, o rašymas buvo kaip geriausias hobis.

Kaip ir draugai buvo, bet nejautė ji džiaugsmo,

ji patyrė visko, bet daugiausia skausmo.

Išmoko mergytė žmones atsirinkt,

siųst visus velniop ir su pakelta galva išlikt.

Ji nemylėjo savęs, patyrė daug patyčių,

ji norėjo mirti, nes nekentė tų pykčių.

Kas dieną liūdesys, negatyvas ir ašarų liūnas,

jai neitiko plaukai, akys ir jos turimas kūnas.

Ji susirgo bulimija ir prarado džiaugsmą,

jai buvo sunku kovoti ir įvekt tą nemalonų jausmą.
Jai nusibodo girdėt tuos apkalbius žodžius
ir matyt tuos dviveidžius kalių snukius

Psichologų kabinetai,peiliukai, cigaretės,
tos kaifą keliančios ekstazio tabletės,
privedė panelę iki ligoninės palatos
ir naujako sutikimą su puodeliu arbatos.

Panelė pradėjo eiles rašyt,
nes tik tai jai padėjo bent kiek  nusiramint,
Ji suprato, kad geriau jau nebus,
nes ar taip ar anaip ji žus.

Ai pamiršau pridurt, kad meilės skonio nejuto
nekentė vaikinų ir ne kartą  krito, suklupo.
Pažymai suprastėjo, stresas padidėjo,
kol galiausiai mergaitės gyvenimas pablogėjo.


Draugai paliko, nes pasikeitė ji.
Tapo pikta, irzli ir nekomunikabili.
Pamiršo miledi, kad ji nėra tobula
ir nesvarbu, kad ji serga sunkia liga.

Gyvenimas tikrai aplink ją nešokinės,
jei taip toliau, ją draugai išduos, palikinės.
Jei ji baigs nuvertinti save ir pamils  tas dideles akis,
Ją visai kitaip aplinkiniai matys.

Va, jau geriau pradėjo mokytis geriau,
nėra pastabų ir ginčų dėl neigiamų pažymių.
Prisidėjo geri draugai ir baigės malbroškė,
rinkos ji  ne ratus, o kramtoškę.

Nusibodo jai makdas ir visi ledai,
prasidėjo nauji jos kepiniai.
Atsisakė saldumynų, rinkos salotas,
pamilo varškę ir tas oranžines morkas.

Sveikata gerėjo, džiaugės tėvai,
mergaitė sveiko, jai nėra taip blogai.
Išaugs iš jos padorus žmogus
ir daugiau ji taip nesuklups.


Na mano istorija jau baiginėjas,
na ačiū už žodžius, kam tos gėlės.
Žinau, kad istorija visai negraži,
bet pasakysiu tiek, ji yra reali.

Viskas buvo apie mane,
apie paprastą paną, kuri virto gulbe.
Išmoko ji gyvenimą mylėt
tad nusprendė eit ir kitiems padėt.

Jou, viskas baigės daina,
kaip visada pas mane laiminga pabaiga,
mergaitė ir istorija buvo tikra,
tad gal ir tu pasidalinsi sava?

Meilės istorija

Per kalėdas bus perkami visų mylimi mandarinai,
maždaug kas savaitę jo namuos, garuos puode cepelinai
Maždaug kiekvieną dieną jis surukys po iks es
Ir kas dieną skubės į  savo naują mersedes.

Sustojo  statoile  ir įsipylė degalų,
bet kasoj pamatė  nuostabią puokštę gėlių,
sumokėjęs už jas nuėjo pas panelę i namus
Atėjo rimtas, su šampu ir gėlėm, toks prilyčnas, solidus.

Panelė  pasitiko su bučinių banga,
bet vaikinui ne tas galvoj, jam to negana,
pargriovė į lovą ir bandė gaut ko nori,
bet jam nepavyko, ji išliko padori.

Išvarė iš namų ir sakė daugiau negrįžt,
ji suprato, kad klydo ir reikėjo pas kitą sugrįžt.
Teisingai jai  xebra sakė, netikėk tu juo,
nes mažyte, suprask, reikėjo būti tik jo.


Panelė verkė dienom, ji verkė naktim,
ji labai  samrkiai nusivylė savim
Ji tik po to, suprato ką prarado,
nes ji buvo buka, neklausė ką širdis sako

Vakaras vėlus,  žvakių šviesa,
ji atsikėlus pabudo ir  suprato: pabaiga.
Ji pasiemė knygą ir skaitė eiles,
prisiminė jį ir akimirkas mielias.

Jos akyse ašaros kaupės,
ji negalėjo susirast nė vienos geros  draugės,
visi, kurie buvo, ėjo ir išėjo,
nes ji su kažkokiu duxu susidėjo.

Neverk mergyt, juk pati  esi kalta,
tave visi įspėjo, dabar likai viena.
Neturi vyro, neturi neturi draugų,
neturiu remsties ir esi išvaryta iš namų

Eini gatve ir visur taip balta balta
galva svaigtsa, o lauke be palto juk tikrai bus šalta,
dar keli žingsniai ir tu pakliuvai,
tikiuos pasimokei ir viską supratai?

Juk dar palauk, dar ne viskas,
prisimeni vaikiną, kurio vardas Gvidas?
Tai jis nusprendė tau padėt
ir prieėmė tave pas jį paviešėt.


Nebijok, jis geras, ne toks kaip kiti,
Ne tas gyvulys, kaip jo draugai visi.
Nepyk ir atleisk tiems visiems bernams,
pamiršk tu juos visiems laikams.

Va jau ir keli metai praėjo,
tu atsitiesei, nes būsimas vyras padėjo.
Taip teisingai, tai tas  pats čiuvelis,
kurio širdis auksinė ir  nemažas namelis.

Jau praėjo metai, oo gal ir du,
jie išliko pora ir gyvena kartu,
panelė sveika, gyva ir laiminga,
o vaikinas džiaugias, nes jis ja myli
Vaikinas ją saugo, myli ir gerbia,
ne taip kaip kiti, kurie jau  iš karto žergia.


O kaip tas jos solidnas vaikinas?
Na tas vis meluoja,jo nebenori merginos.
Ir mersas paseno, o babkių nėra,
panos nepakabinsi, nes jom bemso negana.

O dar iš tiesų ne visos jos bukos,
ne visos  žiurės yra barakudos,
ne visoms reikia to begalinio turto,
ne visos nori prašmatniausio buto,
ne visos nori, kad tu būtum tobulas vaikinas,
svarbu, kad mylėtum ir neeitum po merginas